Kuo mamai ir tėčiui gali padėti kineziterapeutas?

Vaikas – tai asmenybė, nuo pat kūdikystės jam reikia bendrauti, pažinti save ir aplinką. Mažylis aktyvus nuo pat gimimo, geriausiai jis mokosi judėti, siekdamas žaislo, keliaudamas link tikslo, tyrinėdamas aplinką. Pagrindinis vaiko ,,darbas“ – žaidimas. Per žaidimą mažylis susipažįsta su jį supančiais daiktais ir žmonėmis, stebi, kas vyksta šalia. Judesių, pažinimo lavinimas taip pat turi buti malonus užsiėmimas, kuris padėtų vaikui pamažu išmokti vis sudėtingesnių, daugiau koordinacijos, lankstumo reikalaujančių judesių.

Neretai tėveliai sutrinka, susidūrę su galybe informacijos. Prekybininkų siūlomi žaislai, priemonės dažnai ne padeda, o trikdo vaiko vystymąsi, formuoja netaisyklingą laikyseną. Kaip tinkamai pasirinkti? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį pirmaisiais vaiko gyvenimo metais? Į šiuos klausimus gali atsakyti kineziterapeutas. Pataria klinikos „Ave Vita“ gydytoja Miglė Bliuvienė.

Kineziterapeutas pirmiausiai įvertins vaiko motorinę raidą, patars, kaip tinkamai formuoti sėdėjimo, stovėjimo įgūdžius, kokioje padėtyje nešioti, maitinti mažylį. Kineziterapija neretai painiojama ar lyginama su masažo procedūromis. Masažas – tai vienas iš būdų koreguoti kūno raumenų, raiščių elastingumą, gerinti kraujotaką, apykaitos procesus. Vaikui – tai ir taktilinių pojūčių lavinimas. Masažas turėtų būti derinamas tiek su pasyviais, tiek su aktyviais vaiko judesiais. Sėdėti, stovėti, ropoti, vaikščioti kūdikis mokosi pats aktyviai keisdamas kūno padėtį. Todėl geriausių rezultatų pasiekiama derinant kineziterapiją, masažą, žaidimų terapiją kartu su tėveliais. Mama ir tėtis ne tik išmokomi kineziterapijos pratimų, bet ir parenkami tinkami žaislai ir priemonės.

Patirtis parodė, kad nereikėtų labai žavėtis įmantriomis kėdutėmis, supynėmis, šokliukais, vaikštynėmis. Ypač jei vaikasjuose išbūna didesnę dienos dalį. Šios priemonės dažniausiai riboja, o ne skatina vaiko judesius, užfiksuoja vieną kūno padėtį ar besikartojantį stereotipinį judesį. Visa tai turi neigiamos įtakos tiek laikysenai, tiek vaikučio savarankiškam judėjimui.

Pradėjus vaikui vaikščioti, tėveliams iškyla dar viena problema – kaip pasirinkti tinkamą avalynę ir išvengti kojyčių problemų. Dažniausiai pasitaikančios 2-3 metų vaikučių problemos – šleivapėdystė, plokščiapėdystė, kojų deformacijos. Laiku nesiimant priemonių, vėliau sutrinka laikysena, iškrypsta stuburas. Labai svarbu, kad ikimokyklinio amžiaus vaikaidaug bėgiotų, šokinėtų, turėtų galimybę lavinti pusiausvyrą, koordinaciją, vikrumą. Tada geriausia lankyti grupinius kineziterapijos užsiėmimus.