Žaiskime kartu

Kai gimsta naujas žmogus, kiekvienas jo judesys kažką reiškia, iš pradžių jis juda skatinamas naujagimystės refleksų, po truputį jie turi virsti į normalius fiziologinius,tam reikia tėvų pagalbos ir tinkamų žaislų.

Logopedas – kūdikiui?

M.Bliuvienė: „Kai dirbau ankstyvosios korekcijos skyriuje, joje būdavo komanda – kineziterapeutas, logopedas, socialinis darbuotojas, psichologas. Kaip tėvai reaguoja, kai jiems siūlo su dviejų mėnesių kūdikiu keliauti pas logopedą? Švelniai tariant, keistai. O iš tiesų šis specialistas labai reikalingas, nes kaip tik jis galėjo patarti, kaip per smulkiosios motorikos judesius skatinti kūdikį vograuti, leisti garsus, kurie anksčiau ar vėliau turėtų pavirsti į kalbą. Kadangi dar dirbdama kineziterapeute dalyvaudavau tokio pobūdžio konsultacijose, man susidarė aiškus vaizdas, kaip svarbu kūdikio motorinei raidai tinkamaiparinkti žaislai. Koks tinkamas, kokiu metu, kokį siūlyti, tai labai svarbu. Gaila, kad logopedai, kurie buvo paruošti dirbti su pačiais mažiausiaisiais, taip ir nunyko, galbūt nerado savo terpės, galbūt daug kam jų veikla atrodė nesvarbi, o galbūt net niekinė. Dabar aš pati konsultuoju remdamasi ne tik savo, kineziterapeutės bei osteopatės, patirtimi, bet ir perėmiauankstyvosios raidos logopedo patirtis.“

Jeigu pas mane ateina tėveliai su mėnesio ar dviejų kūdikėliu konsultuotis, aš visada jiems primenu, kad pirmaisiais mėnesiais jo geriausias žaislas – mamos veidas. Pagal fiziologinę raidą 1–2 mėn. kūdikis turėtų mokėti, paguldytas ant nugaros, išlaikyti galvą tiesiai ir pažiūrėti į akis, t. y. jis turi fiksuoti žvilgsnį. Šiuolaikiniai naujagimiai dažniausiai tai atlieka puikiai, nes jų sensorinis jutimas yra puikiai išvystytas. Jeigu nepavyksta, reikėtų patikrinti, ar jo galvytės padėtis patogi, neatlošta per daug atgal. Mama gali pasiimti kūdikį ant kelių priešais save, kad jam būtų lengviau pagauti jos žvilgsnį. Gali būti ir taip, kad jei kūdikio žvilgsnis „laksto“ į šonus, jūs „nepagaunate“ jo, galbūt esate labai neryškių bruožų. Nepamirškite, kad naujagimis maždaug iki trijų mėnesių yra toliaregis, t. y. prasčiau mato iš arti, o juolab jeigu mama nebūna ramiai, o „makaluojasi“ aplinkui. Galime jam padėti – prilaikyti galvytę, užsidėti juodus akinius, ryškiai pasidažyti lūpas. Paprastai tariant, apsirūpinti tokiomis detalėmis, kad „leliukas“ turėtų į ką fiksuoti savo žvilgsnį. Lengviau toms, kurios tamsesnio gymio – rudų akių, tamsių plaukų, o šviesiaakėms blondinėms jau reikėtų kažkaip pasiryškinti, kad mažylis sugebėtų ties jumis sulaikyti žvilgsnį.

Įsitaisykite prieš vaikelį, pasilenkite maždaug 50 centimetrų atstumu, suimkite galvytę ir pakalbinkite, kad ir ryškiai pasidažiusios lūpas.

Patogus, malonus čiuopti

Dviejų mėnesių kūdikis jau turi išlaikyti delniuke žaislą abejomis rankytėmis vienodai. Paprastai gydytojai nustato, kad viena rankytė būna tarsi kietesnė, o kita minkštesnė. Pažiūrėkime, kaip „leliukas“ tai daro ir kodėl taip nutinka, ar čia nėra ir mūsų kaltės. Jeigu duodame sunkų, nemalonų čiuopti, tarkime, guminį, žaislą arba kažkokį ypač „mandrą“ su papildomomis nereikalingomis detalėmis, vaikelis jo neims ir nelaikys. Jam reikia paprasto lengvo ratuko su didele skyle arba tiks paprasčiausias rėmelis, kurio viduryje – burbuliukas, ar pan. Svarbu, kad žaislą būtų lengva suimti plaštaka, o tai, ką suima, būtų jaučiama ir patogu – ne kažkoks plonytis guminis makaronas, vaizdžiai tariant. Dviejų mėnesių kūdikis jau turi rankytėje palaikyti ir paleisti tą žaisliuką, su juo dar nieko neturi daryti. Dažniausiai pritaikius patogų žaisliuką kūdikis jį vienodai palaiko abiem rankom – vadinasi, funkciškai abi kūdikio kūno pusės yra aktyvios ir atitinka normą. Jei kažkuria rankyte žaislo nepalaiko – toje pusėje raumenų tonusas yra žemesnis, su ta puse reikia daugiau padirbėti. Dažniau siūlykite patogų žaisliuką kaip tik į tą rankytę, su savo ranka padėkite jam suspausti, pamatysite, kaip vaikelis sulaukęs pagalbos į tai sureaguos. Beje, ar vaikas bus kairiarankis, ar dešiniarankis, visiškai nepriklauso jo gebėjimo nulaikyti žaisliuką vienoje ar kitoje rankytėje, tai lemia smegenų pusrutulių aktyvumas, o ne raumenų tonusas. Dviejų mėnesių amžiaus kūdikio abiejų kūno pusių tonusas gali skirtis, nes tai metas, kai gęsta naujagimystės refleksai ir „įsijungia“ kiti.

Kaip barškinti barškučiu

Viena iš didžiausių klaidų – barškinti barškaliuką prieš nosį ir pačiai mamai aplinkui lakstyti. Daugelis mamų taip ir sako: „Mes tiesiog nepagalvojome, kad vaikeliui reikia daugiau laiko.“ Barškaliukas tam ir yra, kad atkreiptume kūdikio dėmesį, o jis sufokusuotų savo žvilgsnį ties žaislu. Nelakstykite aplink, kaip įkirptos į uodegą, pabarškinkite ties kūdikio kūno vidurio linija, palaukite, kol pagaus žvilgsniu tą žaisliuką, tuomet ramiai ir lėtai barškutį pasukite į vieną ir į kitą pusę, žiūrėkite, ar seka žaisliuką žvilgsniu, ar jums beskubinant jo kur nors „nepameta“. Trijų mėnesių kūdikis jau seks žaislą vos vos pasukdamas galvytę.

Kartais atliekant tokį testą net matyti, kaip mama tuo barškučiu naudojosi – vaikelis pažiūri per vidurį, o tada akimis pradeda greitai „lakstyti“ į šonus. Vadinasi, mamytė labai skubėdavo.

„Neturbinkite“

Iš savo ilgametės patirties galiu pasakyti, kad šiuolaikiniai kūdikiai žvilgsnį sufokusuoja daug greičiau nei prieš penkerius metus. Bet čia slypi viena bėda – perdirginama kūdikio nervų sistema, jis greičiau pavargsta. Kai 2–3 mėnesių vaikutis viską daro kaip kokių 4–5 mėn., džiaugiamės ir dar labiau aktyviname jo veiklą, bet toks kūdikis gali pervargti, vakare jis jau nenorės

niekur žiūrėti, o tiesiog pyks. Vadinasi, mažiukui tai per didelis krūvis. Žiūrėkime, kaip vaikutį veikia įvairiausi pabarškinimai žaislais, kaip jis ištveria, galbūt jam reikia ilgesnių pertraukų, galbūt patiems tėveliams derėtų judėti šiek tiek tarsi sulėtintame filme. Mūsų pačių gyvenimo tempas labai greitas, „greitiname“ ir savo mažylius. Mums toks greitas tempas atrodo vertybė, bet nepamirškime, kai vaikui reikia į tokį ritmą „įeiti“ pamažu. Jeigu tėvai aktyvūs, vaikas irgi bus priverstas toks būti, jis tos pačios šeimos narys, jam teks taikytis prie tempo, nes gyvens su tokiais tėvais. Bet duokite jam laiko išmokti. Jis turi turėti laiko ir sutelkti jėgas, pasiruošti prieš užduotį ir atsipalaiduoti. Mano patarimas – „neturbinkite“ kūdikio. Leiskite, kad natūraliai užgestų naujagimystės refleksai ir atsirastų fiziologinių. Antraip apie trečiąjį mėnesį „išlįs“ visa puokštė nesąmonių, pavyzdžiui, labai asimetrinė kūno padėtis, vaikelis kažkodėl pradeda stipriai loštis atgal ir pan. Kažkuri viena funkcijų išryškėja, o kita nesivysto. Užuot, tarkime, trijų mėnesių siekęs žaisliuko, tiesęs į jį rankytes, kūdikis meta rankas į šonus ir lošiasi atgal. Lyg ir norėtų paimti tą žaislą, bet plakasi lyg žuvis ant kranto ir niekaip negali nieko padaryti. Tai rodo, kad raumenų tonusas tinkamas, bet daugelis dalykų yra tiesiog užgožiami dar neužgesusių naujagimystės refleksų, kurie niekaip negali nunykti, ir dėl to mažylis negali atlikti judesių, kurie priklauso pagal amžių.

Žaiskite kartu

Labai svarbu ne tik patogūs žaislai, bet ir pagalba vaikučiui. Pavyzdžiui, jam sunku siekti žaisliuko, pagelbėkime – padėkime ką nors po galva, po kakliuku, kad atsipalaiduotų kūnelis ir jis galėtų atlikti judesį. Paimkite už alkūnės ir padėkime mažiukui. Jei tik pabarškinsite žaisliuką ir įkišite į rankytę, jis tiesiog paleis, nes jam neįdomu, kūdikis jau išmoko žiūrėti į akis ir klausyti, kaip jūs barškinate ir „makaluojate“ rankomis. Jūsų užduotis – pasiūlyti savo „leliukui“ kitų dalykų: rodykite jam žaislą, bet nežiūrėkite į akis. Su savo ranka jo rankytę pritraukite prie žaislo ir padėkite jam suimti, viena ranka ir kita ranka, tada abiem. Paimkite tą ratuką, įdėkite į rankas, kartu pritraukite prie burnos, tada atitraukite. Kad ir kaip jums tai kvailai gali

atrodyti, bet tai yra būtina. Antraip beskubėdami turėsite sau tokį sensorinį kūdikėlį, kuris tik žiūrės ir reaguos. Jie mokės juoktis, verti, susiraukti, rodyti įvairiausias grimasas, prisišaukti suaugusįjį, bet pats nieko savo rankomis nedarys.

Mažiausiųjų žaislų ypatumai

Keturių mėnesių vaikelis turi drąsiai imti žaislą, dėti jį į burną, netgi jį apžiūrėti ištiesęs rankas, perimti iš vienos rankos į kitą. Žaislas turėtų būti nesunkus, galbūt su ryškia detale per vidurį, stebėkite, ar patogus paimti ir įvairiai su juo manipuliuoti. Gausybėje žaislų lengva sutrikti, ypač jei auginate pirmąjį savo kūdikį, vėliau jau tikrai turėsite išminties, koks žaislas tinkamas, o koks – ne. Vadovaukitės viena taisykle – tinkami visi rato formos, patogūs suimti ir lengvi, tokie geriausi nuo 2 iki 4 mėn. amžiaus.

Nuo penkių mėnesių atsiranda riešo koordinacija, pastebėkite, vaikelis, paėmęs žaislą, riešu jį judina, tuomet gerai, kai tas žaisliukas turi kokį skambalėlį, kuris nuo kokio nors judesiosuskamba. Arba koks nors rėmelis su detale per vidurį, kai vaikas gali viena ranka suimti patį žaislą, o kita bandyti tą detalę pasukinėti. Kaip tik penkių mėnesių kūdikis turėtų „atrasti“ detales pačiame žaisle. Venkite medžiaginių, čiužančių žaislų, nes jie juos tik ir čiužins be naudos, tiesiog refleksiškai.

Tėvai dažnai stebisi, kad jų mažyliai nenori žaisti. Girdi, namuose tiek žaislų, o jais nesidomi. Greičiausiai dėl to, kad jie nepatogūs arba nesuteikia naujų potyrių, ką jau ten tokio gausi pagraužęs medžiaginį migduką.

Kaladėlės, trikampiukai, pagaliukai

Trijų keturių mėnesių kūdikis jau daro labai daug ar bent jau nori daryti, jo reakcijos į žaislus, į kitus žmones yra labai aktyvios, jis elgiasi kaip kokių penkių mėnesių kūdikis, tačiau smulkioji motorika, vaizdžiai tariant, gali būti stipriai pastrigusi. Tie vaikiukai plazda, skeryčiojasi, reaguoja, reikalauja būti nešiojami, nori naujų vaizdų, kitaip sakant, visą informaciją geria per jutimus. Gaila, bet neturi įgūdžių, ką gali pats su savo rankytėmis daryti. Penkių mėnesių jau turėtų palaikyti

kiekvienoje rankytėje po žiedą – pats paprasčiausias sugebėjimas, aukštesnis „pilotažas“ – kiekvienoje rankytėje, pačiame delniuke, palaikyti po paprastą kaladėlę, jiems tai sunku padaryti. Įduokite įvairesnių formų – trikampiuką ar pagaliuką kiekvienoje rankoje, tai būtina, kad kūdikis pajustų formą ir atitinkamai nutaisytų rankos poziciją. Vienaip ims ratuką, kitaip – kaladėlę, skiriasi ir kaip kiekvieną daiktą reikia sugebėti išlaikyti, tai pagrindinės smulkiosios motorikos užduotys. O mes mažai siūlome, kaip „užsicikliname“ ties tais barškalais, taip ir barškiname. Kūdikis tai jau moka – ir sekti žvilgsniu, ir reaguoti į garsą, o ką gero tu pats, mažas žmogau, gali nuveikti su tuo barškaliuku? Ogi nieko gero, pats pabarškinti gali, bet tai primityvus veiksmas, tinkantis iki 4–5 mėnesių. Nuo maždaug šešių mėnesių, kai atsisėda, vaikučiui reikia pasiūlyti kitokios veiklos.

Ką nuveikti sėdint?

Iš pradžių, kai sėdasi, rankytės reikalingos atsiremti, bet labai greitai atsiranda poreikis sėdint kažką veikti. Jeigu kūdikis su tėvais įveikė visus etapus, tinkamai susipažino su žaislais, sėdėdamas gali juos traukti iš erdvės. Jam bus nesunku suimti ir pagaliuką, ir trikampiuką, ir kaladėlę, nes jau žino, kaip tai padaryti, kaip reguliuoti rankytę. Dažnai tėvams rekomenduoju tarp vaikelio kojų padėti žaislų, tarkime, jis viena ranka pasirėmęs, o kita suka kokį nors suktuką, po truputį išmokstama dirbti pirštukais. Septintą mėnesį prasideda pats įdomumas – vaikelis turi ir sėdėti, ir kažką daryti rankomis. Nuo 6–7 mėnesių svarbu, kad kūdikis turėtų smulkesnių detalių, tik tokių, kurių neprarytų. O svarbiausia, žaiskite kartu – pasodinkite plačiai, padėkite žaislų dėžutę tarp kojų, o pati atsisėskite už nugaros ir padėkite žaisti, pareguliuokite, tarkime, paslėpkite kokį žaislą po dėžute, bet tokį, kuris įdomus. Nori jo? Sugalvok būdą, kaip jį išsitraukti. Paslėpkite po skepeta, kad kyšotųkamputis, tegul randa. Kartais pastebiu situacijų, kai kūdikis, atrodo, pats nerodomas susigalvotų kokį užsiėmimą su esamais žaislais, bet tėvams svarbiau emociniai dalykai, tai juos tarsi labiau džiugina – kai vaikelis ploja, šokinėja, tarsi plasnoja rankomis. Valio, kaip smagu! O kai kažkur tyliai kuičiasi, kažką veikia su žaislais ar detalėmis, mums patiems jau nebe taip džiugu, gal net atrodo, kad vaikelis kokius niekus daro. Septynių mėnesių kūdikis pasėdėti ir pažaisti su žaislų dėžute tarp kojų turėtų bent kelis kartus per dieną.

"Bėda ta, kad tėvai neturi laiko, o kai kurie yra įsitikinę, kad kokios kaladėlės – jau praeities reikalas, reikia kažko naujo, naujoviško. Bet tos kaladėlės ir skatina naują etapą, kad kūdikisžinotų, ką su daiktais daryti, – gali apimti, pastuksenti, numesti, kišti į burną, sudėti vieną ant kitos ir dar begalę dalykų."

Savitarnos įgūdžiai

Aštuonių mėnesių kūdikis bežaisdamas jau turi suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Paimate kūdikį ant rankų ir keliaujate prie jungtuko, užgesinate šviesą ir sakote atitinkama intonacija, galite ploniau: „Nėra.“ Tuomet su jo rankyte uždegate šviesą, pakartojate veiksmą, kad kūdikis suprastų. O tada pamatysite, kad jis paspaudęs mygtuką pradeda leistimėgdžiojančius jūsų intonaciją garsus. Ir pradeda suvokti, kas yra priežastis ir pasekmė. Jie labai nori įjungti ir išjungti, atidaryti ir uždaryti. Dabar pilna tokių žaislų. Visą šitą mes galime aplipinti papildomomis detalėmis, kai įgarsiname, akcentuojame skiemenį ir pan.

Visi tokie žaidimai su buities daiktais ar su žaislais padeda kūdikiui jaustis saugiau, augti savarankiškam: kuo daugiau ims, lavins rankutę, tuo geriau mokės naudotis puoduku ir pan.

Į svečius – su mylimuku

Atkreipkite dėmesį: patekęs į svetimą aplinką, kurioje jam neramu, nesaugu, iš karto pradeda daryti tai, ką moka – ploja katučių, rodo „atia“ ir visą kitą savo „repertuarą“. Net svetimojeaplinkoje, pamatęs pažįstamą daiktą, tarkime, kamuoliuką, griebs su juo žaisti, o ne verks iš siaubo, kad jam čia nesaugu, nepažįstama. Eidami į svečius, įsimeskime į kuprinę ir kūdikio mylimuką.

Potyrių stoka stabdo raidą

Pastebiu, dabar dažnai vaikelis tarsi porcelianinė lėlytė nešiojamas ir saugojamas – kad nesusižeistų, neužsigautų, neužsikrėstų ir t. t. Tarkime, šešių mėnesių jis jau puikiai gali pats žaisti, šiek tiek pagelbėjant, o jis, vargšiukas, apsuptas žiūrinčiųjų, mojuojančiųjų rankomis ir saugojančiųjų, patiria žaidimų badą. Žiūrėkime į viską paprasčiau, saugumą užtikrinti tikrai reikia, tačiau neperlenkiant lazdos. Jeigu per ilgai užsisėdės vienoje vietoje saugomas, kūdikis ims verkšlenti dėl potyrių stokos, tada mama savitai pririšama prie vaikelio, nes jis pats nežino, ką su savimi daryti, nes mes patys jo neišmokome ir neparodome. Vis atidėliojame laiką kartu pažaisti iki „kada nors, kai paaugs.“ Su aštuonių mėnesių kūdikiu dar per anksti? Jeigu neparodysite, kaip tai padaryti, be jokios abejonės, jis nežinos, ką veikti kad ir su tuo paprasčiausiu kamuoliuku. Kai kurie ir patys susigalvoja, ką su kamuoliuku daryti, bet dažniausiai jiems reikia žaidimų partnerio. Net šuniukui turime kantrybės kokį pagalį pamėtyti, o kūdikiui jos jau pristinga. Parodėme vieną kartą ir jis jau turi žinoti. Taip nebus, reikia kartoti daug kartų, turėti daug kantrybės.

Pusiausvyra

Dabar žaislai daugiafunkciai – jie blyksi, pypsi, juda ir t. t. Svarbu išlaikyti ramesnės ir aktyvesnės būsenos pusiausvyrą. Jei kūdikis gyvena triukšmingoje aplinkoje, tėvai aktyvūs, dar vyresnis brolis ar sesė po namus duodasi, įjungta įvairiausių įrenginių, mažam žmogiukui gali prireikti vis naujų dirgiklių, nes gyvendamas tokiame chaose jo nervų sistema apsisaugo ir tarsi šiek tiek atbunka. Labai daug lemia šeimos, kurioje auga vaikutis, gyvenimo būdas. Kartais mažiukas labai nejaukiai jaučiasi tyloje, jam reikia bent radiją paleisti, kad nors šiek tiek aplinka primintų namus.